- stiebti
- 1 stiẽbti, -ia, -ė Rtr 1. intr. KBII153, NdŽ, KŽ aukštyn augti (apie augalus): Kiekviena žolelė aukštyn stiẽbia Alk. Nepersodinta taboka labai stiẽbia Rm. | refl. DŽ, NdŽ: Tanki ir trąši žolė stiebės aukštyn J.Jabl. Tiesias žemės vagos – stiebias žalias daigas E.Miež. 2. refl. tįsti, augti (apie vaikus): Jis stiẽbėsi stiẽbėsi ir visus praaugo Vrb. Iš mažuities neaugo, ale paskui kad stiẽbės, tai matai, koks didelis užaugo! Užp. 3. tr. Š kelti į viršų: Beržų krūvos stiẽbė savo viršūnes NdŽ. Savo galvą į saulę stiebia rugio želmuo sp. 4. refl. R, MŽ, N, K, L, Š, DŽ, KŽ stotis ant pirštų galų: Ans ant kojų, ant pirštų galų stiẽbias J. Ji stiẽbėsi pro kitų galvas NdŽ. Patys paskutiniai stiebėsi ir tiesė kaklus, norėdami per pirmutinius pamatyti dėžutes J.Balč. 5. refl. kilti: Pro užgirį stiebėsi mėnuo vėlyvas V.Myk-Put. Pro medžių guotą baltas bokštas stiebės A.Vencl. 6. refl. R, MŽ, N, KŽ siekti, trokšti: Pabuvę mieste, ima stiebtis tuojaus prie poniškumo rš. 7. DŽ, NdŽ žr. 1 stelbti 1. 8. (neol.) tr. lingv. laipsniuoti: Stiebiami esti būdvardžiai A.Baran. \ stiebti; atstiebti; įstiebti; išstiebti; nustiebti; pasistiebti; prastiebti; prisistiebti
Dictionary of the Lithuanian Language.